2017 m. kovo 29 dieną nutiko Lietuvai reikšmingas istorinis įvykis – Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba.

Šiemet prof. Liudas Mažylis pristato virtualią parodą apie Vilhelmą von Urachą ir teigia: „Vilhelmas von Urachas buvo vertas Lietuvos, o Lietuva – jo...“.

Virtualioje parodoje – apie 50 privačiame Urachų archyve esančių, Štutgarte saugomų, Mindaugo II laiškų skenuotos kopijos ir tų laiškų vertimai į lietuvių kalbą. Iš laiškų galima spręsti apie V. fon Uracho asmenybę ir jo laikyseną Lietuvos atžvilgiu, ypač tuo laikotarpiu, kai sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis Lietuvos Tarybos atstovai manevravo tarp dviejų ugnių – Rusijos ir Vokietijos – stengiantis įvykdyti 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus konferencijos metu iškeltą tikslą – sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 

1918-ųjų vasario 16-ąją, Lietuvos Tarybai pasirašant Nepriklausomybės Aktą, valstybės forma dar nebuvo galutinai apibrėžta.

Jau 1918 m. pradžioje diskutuojama dėl monarcho kandidatūros. Atmetus idėją kviesti monarchu Vokietijos kaizerį Vilhelmą, buvo renkamasi tarp Saksonijos princo Friedricho Christiano ir Viurtembergo kunigaikščio Uracho. 

Jis buvo Viurtembergo karališkosios šeimos aristokratas, doras katalikas, daugiavaikės šeimos tėvas (1918-aisiais – jau našlys), o profesionalią kariškio tarnybą bandė derinti su monarcho ambicijomis.

Lietuvos Taryba iškėlė Urachui daug sąlygų: tituluotis Mindaugu II (o būtent taip laiškuose jis save ir įvardijo), valdyti su išrinktu parlamentu, jo patarėjai turi būti lietuviškai kalbantys, o vaikai lankyti lietuviškas mokyklas. 

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Uracho išrinkimas pagilino nesutarimus tarp centrinės Vokietijos valdžios ir Lietuvos. Tačiau nesutarimai išsisprendė Vokietijai pralaimint karą. 1918 m. lapkričio 2 d., kai tapo aišku, kad Vokietija jį pralaimi, Lietuvos Taryba atšaukė savo liepos 11 d. sprendimą dėl Uracho paskyrimo karaliumi ir pavedė šį klausimą išspręsti Steigiamajam Seimui. Tad Urachas taip ir nebuvo atvykęs į Lietuvą kaip valstybės karalius, monarcho regalijų taip ir neįgijo.

Tuo tarpu ir pačioje Lietuvos Taryboje buvo nesutarimų dėl Uracho buvimo Lietuvos monarchu – kairiosios pakraipos nariai, svarstant šį klausimą, protestuodami pasitraukė iš Lietuvos Tarybos.