Oficiali Vilniaus miesto plėtros agentūra

Lietuvos Respublikos Prezidentūra (Daukanto a.)

Rūmai, kuriuose dabar yra įsikūrusi Lietuvos Respublikos Prezidentūra, per savo gyvavimo  istoriją matė ne vieną istorinę asmenybę. Čia 1812-taisiais buvo apsistojęs ir Rusijos caras Aleksandras I, ir pats Napoleonas.

Tais pačiais metais birželio 24 dieną Napoleono vadovaujama armija persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir, nesutikdama jokio pasipriešinimo, pajudėjo link Vilniaus. Tai nustebino karvedį, kuris tikėjosi, kad Vilnius bus žūtbūtinai ginamas rusų.

Prancūzams atvykus, mieste kilo sąmyšis, visi norėjo pamatyti imperatorių Į miestą jis įjojo pro Aušros vartus, o iš paskos atjojo gausi palyda. Napoleono inžinieriai pradėjo statyti naują pontoninį tiltą vietoje besitraukiančių rusų sudeginto Žaliojo tilto. Prijojęs imperatorius sulaukė statybų pabaigos ir naująjį tiltą išbandė pirmasis. Įsakęs savo daliniams vytis bėgančią rusų kariuomenę, pats karvedys 19 dienų liko Vilniuje.

Sklido gandai, kad rusai prieš pasitraukdami užminavo generalgubernatoriaus rūmus. Apieškojus sprogmenų nebuvo rasta ir imperatorius juose saugiai įsikūrė.

Vilniuje Napoleonas daug laiko skyrė užimto krašto administravimo reikalams tvarkyti. Mieste Napoleonas rengė ir iškilmingas šventes, kurių gyventojai ilgai negalėjo pamiršti. Buvo švenčiamas Napoleono gimtadienis, pažymimos pergalės prieš rusus. Į šventes rinkosi visi miestiečiai, miestas buvo iliuminuotas, čia vyko spektakliai, buvo laikomos iškilmingos mišios.

Nors šventės ir buvo įspūdingos, jos neatpirko karo metu patirtų finansinių sunkumų. Gyventojams buvo įvesti papildomi mokesčiai ir prievolės. Reikėjo išmaitinti daugiatūkstantinę kariuomenę, ir tai nebuvo lengva. Daug bažnyčių virto maisto atsargų sandėliais, vienuolynai – ligoninėmis.

1812 metų rugsėjį pasiekęs Maskvą Napoleonas tikėjosi rusų kapituliacijos, tačiau caras Aleksandras I atsisakė pasirašyti taikos sutartį. Smarkiai atšalus orui Napoleono kariuomenė buvo priversta trauktis.

Imperatorius tikėjosi, kad Vilnius taps jo kariuomenės išsigelbėjimo vieta, kur ji galės persigrupuoti ir atsigauti. Vilniuje buvo sukaupta nemažai maisto atsargų. Jų turėjo pakakti 100 000 karių visam mėnesiui.

Pagrindinės pajėgos prie miesto vartų pasirodė gruodžio 8 dieną. Tą naktį spaudė 30 laipsnių šaltis. Ties Aušros vartais susidarė didžiulė grūstis. Daugelis karių buvo apsimuturiavę bet kuo, ką rado – įvairiais maišais ir skudurais, net bažnytiniais drabužiais. Idėja tvarkingai išdalinti maistą žlugo, nes kareiviai pradėjo nebeklausyti įsakymų ir patys ieškojo išsigelbėjimo ir šilumos.

Išsigandę gyventojai slėpėsi ir kariams nenorėjo duoti maisto. Dauguma karių buvo tiek išvargę ir sušalę, kad nebegalėjo pasiekti maisto paskirstymo vietų ir išsekę mirė. Į miestą plūdo naujos karių grupės. Vilniuje keletas sandėlių buvo pilni maisto, tačiau jau nebuvo kam duoti įsakymų jį išduoti, o sandėlininkai reikalavo kvitų.

Vienas iš generolų įsakė išlaužti sandėlius ir pamaitino savo karius. Praradusi viltį pasipriešinti ir išlaikyti Vilnių, likusi Napoleono armijos dalis nusprendė trauktis. Pasitraukimas vėl virto tragedija, kai chaotiškai judantys kariai ir gurguolės negalėjo pakilti į apledėjusią Panerių kalvą.

Sumaištį didino rusų kariuomenės puolimas ir apšaudymas. Istorikai skaičiuoja, kad Vilniuje savo dienas baigė apie 40 000 karių: prancūzų, italų, vokiečių, lenkų, belgų, ispanų, šveicarų ir olandų.

2001 metais, statant namus Šiaurės miestelyje, Vilniuje buvo rasta masinė Napoleono karių kapavietė. Kad tai yra Napoleono karių kapavietė padėjo atskleisti tarp kaulų rastos sagos.  Daugiau nei 3 000 palaikų 2003 metais buvo perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Adresas:
S. Daukanto 3, Vilnius 01122Google Maps
Telefono nr.:
Svetainė:
Naudodamiesi šia svetaine, Jūs sutinkate su slapukų naudojimu analizės, reklamos ir personalizuoto turinio tikslais. Norėdami gauti daugiau informacijos,skaitykite čia.