Patirk savąją piligrimystės istoriją

Beveik visą Lietuvos istoriją galima papasakoti bažnyčiomis, tad nenuostabu, kad piligrimystė Lietuvoje turi gilias tradicijas. Jau daugiau nei 400 metų prie Aušros Vartų Marijos paveikslo susitinka piligrimai melsti Marijos globos, pagalbos ar padėkoti už patirtas malones. 

Šiandien Vilniuje per metus apsilanko apie 30 tūkst. piligrimų iš viso pasaulio. Čia besidriekiantis Gailestingumo kelias supažindina su ypatingais Vilniuje gyvenusių šv. Faustinos ir pal. kun. Mykolo Sopočkos darbais, skleidžiant Dievo gailestingumo žinią pasauliui.

Po sudėtingų istorijos vingių nuo 2005 m. baltulėlėje Dievo Gailestingumo šventovėje garbinamas tikintiesiems ypač svarbus Dievo Gailestingumo paveikslas. Malonėmis garsėjantį paveikslą pagal šv. Faustinos regėjimus 1934 m. Vilniuje nutapė Eugenijus Kazimirovskis. Mažos paveikslėlio kopijos netruko pasklisti po pasaulį.

Šiandien – tai vienas labiausiai atpažįstamų ir gerbiamų Katalikų bažnyčios paveikslų. Dėl jo piligrimai įveikia tūkstančius kilometrų. Dievo Gailestingumo šventovėje gaukite Jėzaus palaiminimą – paveiksle Išganytojas pakelta dešine ranka laimina visus juo pasitikinčius, o kairiąja liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi, išliedamas savo malones, apvalydamas ir įkvėpdamas sielai gyvybės. Piligrimai čia laukiami visada – šventovėje visą parą vyksta Švč. Sakramento adoracija.

Šv. Jono Pauliaus II kelias

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Lietuvos katalikus aplankė didysis piligrimas popiežius Jonas Paulius II. Pirmasis Lietuvoje apsilankęs popiežius skatino priimti Evangeliją kaip išganymo dovaną ir paversti ją kasdienio gyvenimo dalimi. Šv. Jonui Pauliui II atminti, pagerbti ir padėkoti sukurtas kelias jungia 14 nuo amžių Lietuvoje šventų ir brangių vietų.

Vilniuje maršrutas driekiasi nuo Vilniaus arkikatedros bei joje esančios Šv. Kazimiero koplyčios, tuomet – link Dievo Gailestingumo šventovės, Aušros Vartų koplyčios ir Šv. Teresės bažnyčios, Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios su Kryžiaus keliu ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. Verta apsilankyti ir Šv. Dvasios bažnyčioje, kurioje popiežius susitiko su lenkiškai kalbančiais tikinčiaisiais – čia galima pagerbti šv. Jono Pauliaus II relikviją.

Šv. Jokūbo kelias

Nors garsiausias Šv. Jokūbo kelias driekiasi Ispanijoje, tačiau 2016 m. Lietuva įsijungė į Europos Šv. Jokūbo kelių tinklą, pažymėdama bendras Europos krikščioniškas šaknis. Lietuvoje galima aplankyti 32 šv. Jokūbo simboliu – kriaukle – pažymėtas vietas: 11 Šv. Jokūbo bažnyčių ir kitas šventoves. Per šias senovines, maldų pripildytas vietas kiekvienas piligrimas gali nutiesti savo maršrutą, taip pat pakeliui stebėti medinius kryžius. 500 km per visą Lietuvą nuo Latvijos ir Rusijos iki Lenkijos sienos besidriekiantis kelias – gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis organizmas.

Stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia piligrimų nakvynės, maitinimo įstaigos. Vilniuje taip pat galima aplankyti Šv. Jokūbo kelio objektus – Aušros Vartų koplyčią, Šv. Teresės bažnyčią, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią bei dominikonų vienuolyną.

Kalvarijų Kryžiaus kelias

Pradžia – Pušyno kelias 25, šiaurinė Vilniaus dalis

Vilniaus Kalvarijų ištakos siekia XIV a., o Kryžiaus kelias pastatytas XVII a. kaip padėka Viešpačiui už pergalę prieš kazokų kariuomenę. Tai – vienas didžiausių Kryžiaus kelių kompleksų Europoje, besidriekiantis 7 km. Kaip ir prieš šimtus metų, taip ir dabar maldininkai eina pėsti, kad galėtų atkartoti Kristaus kančios kelią. Per Sekmines čia kalnelius pripildo graudžios piligrimų giesmės, o vasarą Vilniaus pasauliečiai pranciškonai kviečia pirmąjį mėnesio penktadienį 15 val. kartu apmąstyti Jėzaus kančią einant jo keliu.

Vilniaus Kalvarijos suskirstytos į dvi dalis ir atkartoja Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją ir orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu. Suėmimo kelią nuo Paskutinės vakarienės kambario iki Ketvirtųjų senojo miesto vartų sudaro 20 stočių, kurias žymi 8 mūrinės koplyčios, tiltas per Kedrono upelį, 1 mūriniai ir 7 mediniai vartai, o Kryžiaus kelią nuo Piloto rotušės iki Golgotos kalno – 15 stočių, kurias žymi 12 mūrinių koplyčių ir 3 pačioje bažnyčioje įrengtos stotys. Be to, galima eiti ir Marijos takeliais, kuriuos sudaro 12 stočių, jie eina priešinga Kristaus kančios Keliui kryptimi.

Kalvarijų Kryžiaus kelias įtrauktas į Šv. Jono Pauliaus II kelią Vilniaus arkivyskupijoje.

Vilniaus šventieji

Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas

Bažnyčioje minimas kovo 4 d. Dangiškasis Lietuvos globėjas, LDK ir Lenkijos karalaitis šv. Kazimieras garsėjo pamaldumu būdamas gyvas, o po mirties jo kapas tapo maldininkų traukos centru: tikėdami karalaičio šventumu, žmonės čia ateidavo prašyti užtarimo, patirdavo malonių.

1602 m. Kazimiero kultas buvo patvirtintas, o šv. Kazimieras tapo pirmuoju Lietuvos šventuoju. Jo palaikai ilsisi puošniausioje Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje, verta apsilankyti ir Šv. Kazimiero bažnyčioje – pirmojoje ir seniausioje barokinėje bažnyčioje Vilniuje. Šv. Kazimiero minėjimo dienai (kovo 4 d.) skirta artimiausią savaitgalį Lietuvoje vyksta Kaziuko mugė.

Pirmieji Vilniaus krikščionys kankiniai

Bažnyčioje minimi balandžio 27 d. Manoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvarui priklausę pagonys Antanas, Jonas ir Eustachijus įtikėjo ir buvo pakrikštyti stačiatikių pastoriaus Nestoro. 1347 m. jie buvo nukankinti nepaklusę nurodymams atsisakyti savo tikėjimo. 1547 m. trys kankiniai buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais. 1969 m. popiežius Paulius VI juos įtraukė į Romos katalikų bažnyčios šventųjų sąrašą.

Šiuo metu jų relikvijos gerbiamos Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje. Kasmet birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų perkėlimo šventę – specialių pamaldų metu atveriamas relikvijorius. Tikima, kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią.

Juozapatas Kuncevičius

Bažnyčioje minimas lapkričio 12 d. Jau prieš 400 metų Juozapatas Kuncevičius pradėjo ekumeninį darbą stengdamasis suvienyti Katalikų ir Stačiatikių bažnyčias. Savo kelią jis pradėjo Vilniuje, kur siekdamas mokslo įstojo į Vilniaus akademiją, o vėliau tapo Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu.

Tiek Lietuvoje, tiek jau būdamas Polocko arkivyskupu Juozapatas Kuncevičius aktyviai gynė ir tvirtino stačiatikiškas bendruomenes bei atkūrė vienybę su Roma. Dėl aktyvaus krikščionių vienijimo 1623 m. jis buvo nužudytas. 1867 m. popiežiui Pijui IX paskelbus, Juozapatas Kuncevičius tapo pirmuoju unitų šventuoju. Jis palaidotas Šv. Petro bazilikoje Romoje, o šventojo palaikai gerbiami įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose.

Šv. Kristoforas – Vilniaus globėjas

Bažnyčioje minimas liepos 25 d. Šv. Kristoforas (gr. „Kristų nešantis“) Viešpačiui tarnavo nešdamas per upę keleivius. Per savo gyvenimą jis padėjo atversti apie 48 tūkst. nusidėjėlių, o po mirties tapo sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų ir keltininkų globėju. Tikima, kad jis saugo nuo nelaimių įvairiose kelionėse, taigi laikomas keliautojų globėju.

1330 m. suteiktame Vilniaus miesto herbe šv. Kristoforas brenda vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių neša vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, o kitoje laiko Žemės rutulį. Rekonstruojant Vilniaus rotušę 1938 m. virš atsarginio įėjimo buvo įrengtos dekoratyvinės grotelės, vaizduojančios miesto simbolį šv. Kristoforą, o šiandien miesto herbą galima pamatyti ir virš rotušės durų. Sovietmečiu šv. Kristoforo herbas buvo uždraustas. Šv. Kristoforo vardas Lietuvoje įamžintas 1994 m. – įkurtas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Nuo 1998 m. labiausiai miestui ir miestiečiams nusipelniusiems Vilniaus gyventojams kasmet įteikiamas Šv. Kristoforo apdovanojimas.

Šiandien Vilniuje galima rasti tris šv. Kristoforo skulptūras. Bene seniausia Vilniuje šv. Kristoforo skulptūra yra Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme stovi granitinė Antano Kmieliausko skulptūra „Šv. Kristoforas“, sovietmečiu simbolizavusi Lietuvos laisvę, o priešais Seimą esantį Kristoforą sukūrė Kazys Kisielius.