1941 m. birželio 24 d. Vilnių užėmė vokiečių kariuomenė, ir nuo pirmųjų nacių okupacijos dienų mieste likę žydai buvo persekiojami ir žudomi: iki 1941 m. rugsėjo jau buvo nužudyta keli tūkstančiai žydų.
Vilniaus getas buvo įsteigtas 1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus miesto komisaro Hanso Hingsto iniciatyva. Iki 1941 m. spalio pabaigos Vilniuje buvo du getai - Didysis (apie 30 000 kalinių) ir Mažasis (9 000 - 11 000 kalinių). Dauguma Didžiajame gete įkalintų žydų buvo kvalifikuoti specialistai ir aukštos kvalifikacijos darbininkai, o Mažasis getas buvo nedarbingųjų (senyvų, silpnų ir ligotų) getas. Iki 1941 m. pabaigos vokiečių ir lietuvių policijos padaliniai bei SD specialusis būrys (Sonderkommando) Panerių miške, esančiame už miesto ribų, nužudė apie 30 000 Vilniaus žydų. Masinio žudymo akcijų metu buvo nužudyti visi Mažojo geto gyventojai, ir šis getas nustojo egzistuoti.
1941 m. gruodžio - 1943 m. kovo laikotarpiu geto kalinių masinių žudynių nebuvo, nes padidėjo darbo jėgos poreikis Vokietijos karo ekonomikoje. Šiuo laikotarpiu getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, įvairias dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Žydų taryba (Judenratas) buvo aukščiausia geto savivaldos institucija. Žydų tarybai buvo pavaldūs įvairūs skyriai: darbo, sveikatos, socialinės pagalbos, maisto ir būsto ir kt. Darbo skyrius buvo svarbiausias gete. Geto administracija geto kalinių išlikimo viltį siejo su jų ekonomine nauda vokiečiams. Apie 14 000 (du trečdaliai) geto kalinių dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1942 m. liepos mėn., remiantis nacių valdžios sprendimu, Žydų taryba buvo paleista, o Jakobas Gensas paskirtas geto valdytoju - „Geto atstovu“.
1943 m. rugsėjo 23 - 24 d. okupacinė valdžia likvidavo getą. Apie 14 000 Vilniaus geto kalinių buvo deportuota į darbo ir koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir kitose šalyse. Apie 2 000–3 000 žydų dar dirbo įvairiose Vilniaus įstaigose, kurios buvo svarbios vokiečiams. 1944 m. liepos pradžioje, artėjant Raudonajai armijai prie Vilniaus, buvo nužudyti paskutiniai Vilniuje likę žydai. Nacių okupaciją išgyveno tik apie 2 000 - 3 000 Vilniaus žydų iš 58 000.
Šaltinis: Vilniaus geto atminimo lenta, Stiklo kvartalas, Vilnius