Rimvydo Laužiko ir Antano Astrausko knyga „Kaip sūdytas jautis į Konstancą vyko“?

Kaip sūdytas jautis viduramžiais padėjo spręsti svarbius diplomatinius klausimus ir tapo „barbarų“ žemaičių vizitine kortele? Jis net buvo atvaizduotas kronininko, aprašiusio Konstanco bažnytinį susirinkimą, Ulricho von Richentalio kronikoje.

Rimvydo Laužiko ir Antano Astrausko knyga „Kaip sūdytas jautis į Konstancą vyko“ skirta supažindinti su Lietuvos ir Vokietijos gastronominiais ryšiais. Ši knyga vokiečių kalba pasirodė 2017 m. Leipcigo knygų mugėje.

1415 m. lapkričio 28 d. į didžiausią viduramžių visuotinį Katalikų bažnyčios susirinkimą Konstance (Badenas Viurtenbergas, Pietų Vokietija) atvyko 60 krikštą priėmusių Žemaitijos bajorų delegacija.

Norėdami nustebinti Konstanco bažnytinio susirinkimo dalyvius, o ypač Vokietijos imperatorių Zigmatą I, lietuviai paruošė išskirtinę dovaną – sūdytą jautį. Druska viduramžiais buvo  išskirtinės prabangos ženklas, o jaučio būta nemažo – apie 2 metrai ilgio.

Susirinkimo metu buvo nuspręsta Žemaitiją palikti politiškai pavaldžią Vokiečių ordinui, tačiau teisė ją krikštyti buvo suteikta Vytautui ir Jogailai. 1417 m. Konstanco susirinkimo sprendimu buvo įsteigta Žemaičių vyskupija.

Šioje knygoje aprašytas 31 autentiškas receptas. Joje – lietuviškos kilmės receptai iš vokiškų gastronominių knygų, išleistų iki Pirmojo pasaulinio karo. Taipogi ir vokiškos kilmės receptai iš Lietuvoje tuo pačiu laikotarpiu išleistų receptų knygų. Receptai atkurti kartu su restorano „Ertlio namas” šefu Tomu Rimvydžiu.

„Ertlio namas“ – jauki šeimyninė erdvė, pristatanti rafinuotą istorinę lietuvišką sezoninę virtuvę. Restoranas pavadintas mūrininko, Vilniaus mūrininkų ir dailidžių cecho seniūno, Jurgio Ertlio (Georgius Hertli) vardu. Šiam aukštos kvalifikacijos specialistui, kuriam jėzuitai buvo patikėję Šv. Jonų bažnyčios atstatymą po XVII a. karų, šis namas ir priklausė. Pagal XVII–XVIII a. tradiciją namus vadindavo juos statydinusių ar rekonstravusių ar kitaip nusipelniusių savininkų vardais.

Šis dviejų aukštų pastatas iš aplinkinių namų išsiskiria savo dydžiu ir dekoru – yra mažesnis ir gausiau dekoruotas. Jo stačiakampį uždarą kiemą su Šv. Jono gatve jungia tik siauras įėjimas. Įvažiavimo į kiemą pastatas neturi.