Bernardinų (reformuotų pranciškonų šaka) ordinas taip pat daug prisidėjo prie Marijos motinos Šv. Onos kulto išplitimo. Tiek pranciškonų steigėjas Šv. Pranciškus, tiek bernardinų šakos pradininkas Šv. Bernardinas Sienietis garsėjo ypatingu pamaldumu Šv. Onai. Pranciškonų ordinuose yra daugybė bažnyčių ir vienuolynų, pavestų Šv. Onos globai.

Šv. Onos garbinimas yratampriai susijęs su Marija, ypač su jos Nekalto Prasidėjimo tiesa, kurią pranciškonai labai uoliai teigė ir gynė. Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė senovėje buvo vadinama „Nekaltu Šv. Onos Pradėjimu“. Buvo tikima, kad Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės, kitaip sakant, Dievo buvo apsaugota nuo pirmųjų tėvų nusikaltimo ir jo pasekmių. Šis stebuklas įvyko Šv. Onos įsčiose. Todėl ir Marijos motinai, savyje pradėjusiai Nekalčiausiąją, teikiama ypatinga pagarba. Viduramžių ikonografijoje Šv. Ona buvo vaizduojama ne viena, bet su savo dukrele Marija, o ši – su sūneliu Jėzumi. Tokie Šv. Onos paveikslai buvo vadinami „Šv. Ona Patitrečia“ (lot. Metterica, vok. Selbdritt, lenk. Samotrzecia).

Prasidėjus reformacijai, praretėjo bernardinų, kaip ir  Šv. Onos brolijos, gretos. Tačiau, reformacijai dar visiškai neužgesus, bernardinai vėl ėmėsi gaivinti Šv. Onos broliją.

Šios brolijos atgijo Onos Jogailaitės, karaliaus Stepono Batoro žmonos, iniciatyva, kuri garsėjo pamaldumu Šv. Onai.