Oficiali Vilniaus miesto plėtros agentūra

10 patiekalų, kurie reprezentuoja Vilnių

Kaip žinia, dalį receptų, kurie dabar yra lietuviškos virtuvės pasididžiavimas, perėmėme iš XIV-XV amžiais į Lietuvą gyventi atvykusių totorių, karaimų ir žydų. Mūsų tautiniuose patiekaluose ryški graikiškosios Bizantijos, Osmanų imperijos, itališkos, vokiškos ir prancūziškos virtuvių įtaka. Taigi, kurie 10 patiekalų geriausiai apibūdina istorinį Vilniaus skonį?

Duona

Duona užima svarbią vietą ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos kulinarinio paveldo sąraše. Paklauskite svetur gyvenančių lietuvių, kuris produktas jiems labiausiai primena tėvynę. Dauguma, ko gero, nedvejodami įvardins juodą ruginę duoną. Tai yra ir vienas seniausių mūsų krašto valgių.

Cepelinai

Ar žinojote, kad bene populiariausiu nacionaliniu patiekalu laikomi cepelinai Lietuvoje buvo pradėti gaminti tik kiek daugiau nei prieš 100 metų? O jų idėja, dėl panašumo į vokiečių inžinieriaus Ferdinando von Zeppelino sukonstruotą dirižablį, manoma, kilo iš Vokietijos.

Šaltibarščiai

Apie šią lietuvių itin mėgstamą, o užsienio svečiams visiškai neįprastą rožinę sriubą kalbama jau ir svetur. Ar žinojote, kad būna ir tokių šaltibarščių, kurie nustebintų net pačius lietuvius: su kanapėmis, grietinės ledais, ožkos sūriu?

Šimtalapis

Šį saldėsį prieš maždaug 600 metų mums dovanojo totoriai. Iš kur kilo toks pavadinimas? Šimtalapio pagrindas – plonyčiais kone permatomais tarsi popieriaus lapas lakštais ištampoma ir sluoksniuojama tešla. Šimtalapis yra įmantrus ir dažniausiai proginis saldėsis, kuriam pagaminti naudojami aukščiausios kokybės produktai. Pats gamybos procesas gali trukti apie penkias valandas, o tešlos lakštams ištampyti reikia mažiausiai dviejų žmonių rankų.

Kibinai

Šį patiekalą mums dovanojo kita čia gyvenanti etninė mažuma – karaimai. Originalus kibinas yra pusmėnulio formos, pagamintas iš mielinės tešlos su pjaustytos avienos ar jautienos įdaru, iškeptas orkaitėje ant skardos. Tačiau šiandien populiarūs kibinai ir su kitokiais įdarais.

Varškėčiai

Lenkų virtuvei būdingi varškėčiai yra vienas populiariausių varškės patiekalų ir Lietuvoje. Varškėčiai yra traškūs iš išorės, bet minkšti viduje. Jie gaminami beveik kaip blynai: į varškę dedami miltai, kiaušiniai ir cukrus, patiekiami su grietine, uogiene ar obuoliene. Kelioms kartoms varškėčiai tapo nostalgišku patiekalu, kupinu vaikystės prisiminimų. Net ir šiandien varškėčius dažniausiai rasite vaikiškuose restoranų meniu.

Baumkuchenas (šakotis)

Kulinarijos specialistai sako, kad šis pyragas į Lietuvą atkeliavo XIX a. pradžioje iš Vokietijos. Vietos šeimininkių pastangomis lietuviams pavyko išlaikyti autentiškiausią šio patiekalo receptūrą ir formą – tokią, kokia net Vokietijoje jau prarasta. Beje, kai rinksitės šakotį, žiūrėkite, kad jis turėtų kuo daugiau ir kuo smailesnių ragelių. Toks jis yra labiausiai vertinamas, o jį pagaminusi kepėja labiau giriama.

Beigeliai

Jei ieškotume labiausiai pasaulyje paplitusio gaminio iš mūsų regiono, tai, be abejonės, būtų beigeliai. Pirmą kartą mūsų kraštuose panašūs kepiniai, beigelių protėviai, buvo paminėti dar 1394 m. Originalius beigelius išpopuliarino Lietuvos ir Lenkijos žydai.

Koldūnai

Patiekalai, kai tešloje, lapuose ar išskaptuotose daržovėse sudedamas įdaras, būdingi pietietiškai virtuvei – nuo Kinijos rytuose iki Šiaurės Afrikos ir Ispanijos vakaruose. Kada koldūnai, virtiniai ir virtinukai buvo pamėgti mūsų krašte, nežinoma. Tačiau tikrai aišku, kad dalis receptų perimta iš XIV-XV amžiais atvykusių „pietiečių“: totorių, karaimų, žydų.

Zrazai

Šis mėsos patiekalas buvo ir iki šiol tebėra populiarus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Apie juos galime sužinoti kone iš visų XVII-XIX amžių receptų knygų. Zrazų rūšių yra daug, tačiau išskirtinę vietą užima lietuviški, kitaip vadinami Radvilų zrazais. Lietuviškų zrazų kilmė sietina su prancūziškos gastronomijos plitimu XVIII a.

By using this site, you consent to the use of cookies for analytical purposes, advertising and personalized content. For more information read here